Straipsniai
Sutriušusias sodybas lietuviai prikelia naujam gyvenimui: restauruoti iš pagrindų ar griauti ir statyti naują pastatą?
Pandemija paskatino žmones ieškoti galimybių būti arčiau gamtos. Nekilnojamojo turto agentūros duomenimis, pernai sodybų pardavimas išaugo daugiau nei du kartus. Kaip LRT RADIJUI teigė nekilnojamojo turto agentūros „Namudė“ vadovas Alvydas Boguševičius, prioritetas teikiamas įrengtoms sodyboms. Pastebima, kad auga susidomėjimas ir senų sodybų restauravimu.
Siekis išsaugoti autentiką skatina restauruoti senas sodybas
Iššūkį restauruoti seną sodybą priėmė vilnietės Vaidos Šopytės šeima. Švenčionių rajone nusipirktoje sodyboje didžiąją dalį restauracijos darbų atliko moters vyras Dalius.
„Turėjom tam tikrą nedidelę sumą pinigų ir nusipirkom toje vietoje, kur radom prie vandens, sodybą. Pirma buvo nuomonė, kad turėsim ją nugriauti, bet realiai mes tik nuardėme stogą ir baisius pakalimus. Aš labai rekomenduočiau žmonėms, kurie turi ar nori ir gali pirkti sodybas, jas atnaujinti ir išlaikyti autentiką“, – sakė pašnekovė Vaida.
Kone šimtą tūkstančių eurų į sodybos atkūrimą ir įrengimą investavusi šeima visgi savo gyvenamąją vietą turėjo perleisti kitiems šeimininkams. Kas dieną važinėjimas iš kaimo į darbus Vilniuje šeimai pasidarė per sudėtingas. Dabar šeima gyvena Vilniuje ir restauruoja naują namą, arčiau miesto.
Moteris tikina, kad restauruotame name gali gyventi ne kiekvienas: „Kadangi rąstai dūlėja, dulkių pirmame aukšte visada daugiau, negu būtum padaręs gipsą. Jeigu žmogus nevertina seno daikto, autentikos, tai sudėtinga, nes mes tai džiaugėmės viskuo – spintomis... Mes tokių keistų spintų radome, kad reikėtų nuvažiuot pamatyti. Jeigu tas žmogui nerūpi, reikia nugriauti ir statyt naują namą.“
Kauno rajone seną sodybą restauruojanti Irena Unikauskienė antrina, kad autentikos išsaugojimas yra svarbiausia: „Yra dalis žmonių, kurie viską labai nuskuta ir palieka tik dėžutę, o vidų įrengia moderniai. O aš stengiausi palikti tą patį. Tik palėpės antrame aukšte įdėjau didesnius, vitrininius langus, o pirmo aukšto langus restauravau, nes tai yra be galo brangu.“
Kaip pastebi nekilnojamojo turto agentūros vadovas Alvydas Boguševičius, senas sodybas restauruoja žmonės, suprantantys išliekamąją vertę: „Dažniausiai toks žmogus būna užsieniuose pagyvenęs, subrendęs savo vidumi, stipriai pasiturintis. Kaime yra daug sodybų renovuotų, yra gurmanų. Ypač užsienio pirkėjai mėgsta tas senąsias, prieškarines sodybas restauruoti.“
Be finansų ir profesionalių meistrų neįmanoma
Nekilnojamojo turto agentūros vadovas tikina, kad restauruoti seną namą yra 25 procentais brangiau, negu statyti naują: „Reikia keisti rąstus, aukštinti lubas, keisti stogus, langus, grindis, duris, tai peršoka naujos statybos kaštus ir vis tiek dokumente turimas senų metų namas, su juo būna daugiau bėdų, o, jį įkeičiant ir per banko prizmę žiūrint, ne visus bankus 1925 statybos metai džiugina.“
Už dvylika tūkstančių eurų seną sodybą Kauno rajone nusipirkusi I. Unikauskienė tikina, kad investavo jau 50 tūkstančių, o vidus dar neįrengtas. Moteris sutinka, kad restauravimo procesas yra labai brangus, o ir meistrų, galinčių kokybiškai atlikti darbus, stinga: „Reikia išmanyti, kaip tvarkytis, daug skaityti, surasti tuos žmones, kurie tai padarys, ir susidėlioti pinigus. Aš turėjau vieną žmogų, kuris man stogą šiltino, tai jis visiškai nekalba, sako „aš per daug sunkiai uždirbau savo patirtį, kad dabar ja dalinčiausi“. Bet aš jam moku pinigus ir noriu kažkaip aptarti tuos darbus. Yra tokio gudravimo iš meistrų pusės. Kaip girdėjau, ir kiti žmonės skundžiasi.“
Norvegijoje namus statantis Nerijus Bilevičius tikina, kad tiek statyti naują, tiek renovuoti yra sunkus darbas. Pats vyras savo sodyboje Anykščių rajone pasirinko statyti naują namą ir vardija pasirinkimo priežastis: „Čia žiūri, stogas senas, reikia keisti, stogą pakeitei, matai, kad pamatai įtrūkę, juos šiltink, iš vidaus plėšk. Čia baisus darbas, o paskui galvotum, kodėl aš taip dariau, galėjau gi naują statyti.“
Užsienyje dirbantis vyras sako, kad norvegai net labiau negu lietuviai yra linkę išsaugoti tradicijas ir restauruoti senus namus.
Restauruoti namai turi unikalią savo istoriją
I. Unikauskienė pasakoja apie savo namo istoriją, kuri, kaip tikina moteris, jai buvo priimtina: „Aš pasižiūrėjau, kas gyveno name. Tai buvo penkios seserys iš tų kraštų ir vienas brolis. Visos seserys liko netekėjusios, gal jos vienuolės buvo, nes palėpėje radau visokių šventų raštų. Turiu tų seserų nuotraukų, netgi susiradau jų kapelius, aplankiau.“
Restauruotą sodybą puoselėjusi Vaida Šopytė pasakoja, kad savo name taip pat rado unikalių daiktų: „Sodyboje išliko originali namo šeimininko gaminta spinta, kaip pasakojo kaimo žmonės, jis buvo malūnininkas.“
Alvydas Boguševičius, 30 metų dirbantis sodybų pardavimo rinkoje, tikina, kad senų gerų sodybų yra išlikę nedaug. Jeigu tokių atsiranda rinkoje, dėl jų tenka gerokai pasistengti norint įsigyti.
Straipsnį skaitykite:
Straipsniai
Zarasų rajone šeimininko ieško senovinis malūnas: jame – senoviškų radijo aparatų kolekcija
Tiltiškiai – kaimas esantis Zarasų rajone, nuo Salako nutolęs 4 kilometrus. Tiltiškių kaimo puošmena – 1936 m. ant Šventosios upės kranto pastatytas akmeninis malūnas, kuriame iki 2006 m. veikė Zarasų energetikos muziejus. Šiuo metu jame galima apžiūrėti kiek kitokius eksponatus – senoviškus radijo aparatus. Už šį nekilnojamąjį turtą prašoma 155 tūkst. eurų.
Pasaulio pamatęs jaunimas keičia sodybų pasirinkimo madas: nori patogumo, o ne hektarų
Vieni paieškoję laimės svetur, kiti – pasidžiaugę pigiu nekilnojamu turtu šiltuose kraštuose, vėl gręžiasi į sodybas vaizdingose Lietuvos vietose. Kaip pastebi nekilnojamo turto portalo Namude.lt vadovas Alvydas Boguševičius, jaunimas nori patogumo, o ne hektarų, vis daugiau žmonių „nebebijo savęs“, tačiau mitai apie sodybų pasirinkimą – gajūs.
