Kai kas keičia žmonas, o aš – sodybas. Taip juokauja zarasiškis Alvydas Boguševičius, kas 3-5 metus apsigyvenantis vis kitoje sodyboje šalia Molėtų, Ignalinos, Utenos, Zarasų. Išnaršęs gražiausius Aukštaitijos kampelius, norintiems įsigyti dalelę Aukštaitijos, jis jau 30 metų padeda nusipirkti sodybvietes, namus, butus, žemės sklypus, kurių apstu specializuotame portale Namude.lt.
Karantino laikotarpiu ypač išaugo susidomėjimas sodybomis. Pasak A.Boguševičiaus, šoktelėjo ir jų kainos: „Jei sklypas prie ežero kainavo 20 tūkst. eurų, žiūrėk, jau 40 tūkst. eurų, jeigu aplūžusi sodyba kainavo 15 tūkst. eurų, dabar žiūrėk jau 25 tūkst. Kainos šoktelėjo nuo pernai, per visus šiuos karantinus“.
Pasak Namude.lt savininko, ir negali būti kitaip, nes šitame nekilnojamojo turto segmente nėra hanerių ar eikų, kad statytų ir pardavinėtų sodybas kaip miestuose ir priemiesčiuose kotedžus, butus, namus. Nėra Kinijos, Lenkijos, kurios pigiai sodybas gamintų – jos iš praeities, parduodamos iš bėdos arba laimės, bet faktas – sodybų kiekis fiksuotas.
Zarasiškio žodžiais, geri dalykai slysta. Paremontuotos sodybos su komunikacijomis, pakeistais langais, stogais greitai išgraibstomos. „Daugiau – nei šiokių, nei tokių: arba kaina aukšta, arba kokybės nėra, arba gamta vidutinė. Du trečdaliai kokybiškų sodybų per praėjusius metus išparduota. Na, dar šiemet iki rudens pardavimai vyks. Jaučiu, bulviakasis šiemet stiprus laukia“, – prognozavo A.Boguševičius.
Jeigu pernai į augančią sodybų paklausą reagavo sąmoningesni, greitesni, gudresni, pasak Namude.lt savininko, šiemet reaguoja vidutiniokai, o jų – daugiausia.
Pinigai gulėjo, laikas bėgo, o drąsesnieji veikė
Nuo pandemijos pradžios praėjusių metų kovą, Lietuvos gyventojų indėliai išaugo penktadaliu (3 milijardais eurų). Lietuvos banko duomenimis, fizinių asmenų terminuotų indėlių ir einamosios sąskaitos suma šių metų vasarį viršijo 18,4 mlrd. eurų.
„Dar pinigų „eilinių“ sąskaitose yra, taip kad darbo bus“, – sako A.Boguševičius.
Tiesa, per karantiną galimybe gauti leidimą vykti į kitą savivaldybę apžiūrėti sodybos ar kito nekilnojamojo turto naudojosi ne visi. Du trečdaliai klientų NT objektų apžiūrą atidėjo, nes galvojo, kad tik savo namuose, savo biure, savo gatvėje gali judėti. Pinigai gulėjo, laikas bėgo, o drąsesnieji veikė.
„Sodybos, kurios anksčiau buvo vadinamos brangiomis – už 2,3,4 šimtus tūkstančių eurų išparduotos Molėtuose, Švenčionyse. Va, garsiojo Šerėno sodybą pardavėm“, – dalijosi A.Boguševičius.
Jei pirkti sodybą – trūks plyš paežerėje
Pasak jo, pasaulio pamačiusi naujoji karta pamažu keičia sodybų pirkimo stereotipus, tačiau kai kurie labai gajūs. Pavyzdžiui, kad jei pirkti sodybą – trūks plyš paežerėje.
„Aš per 30 darbo metų atgyvenęs 12-oje sodybų. Kas trejus-penkerius metus keičiu, ir man ta paežerė pasidarė antrarūšė. Dabar pirmasis pasirinkimas – miškas, medžiai“, – dalijosi zarasiškis.
Paklaustas, kodėl nebežavi paežerės, jis sakė, kad gyventi prie ežero jeigu nežvejoji – tas pats, kaip žmonai dovanoti šautuvą ir vestis medžioti, nors ji šauti bijo, žvėrį myli.
Žvarbiuoju metu paežerės – šiaip sau
„Ežeras – žvejo atributas. Aš gimęs ant didžiulio Luodžio ežero kranto Zarasų krašte, tai mano seneliai net svogūnų nesodindavo prie ežero. Mėnesį, kol ledai išeina, prie ežero šalta – tik plius devyni, nors prie namo jau plius 15 seniai”, – sakė Alvydas, pridurdamas, kad rugsėjį, spalį, lapkritį prie didelio ežero žvarbu, nuo ežero vėjas pučia.
Mes ežerais susižavim ir džiaugiamės gegužę, birželį, liepą, rugpjūtį kai gražu. Tačiau yra ir kita pusė. „Kaip ir Klaipėdoje – nuvažiuokite prie jūros spalį, lapkritį, gruodį ir iškart į vieną pusę nuo vėjo galva pasvirs, kaip tos pajūrio pušelės. Nuvažiuoji rugsėjį į Kuršių Neriją – fantastika, o lapkritį jau katastrofa. Taip ir visos paežerės – žvarbiuoju metu jos yra šiaip sau. Upė ar nedideli vandens telkiniai, prie kurių susiformavusios medžių lajos – kas kita. Dabar esu įsikūręs prie Zaduojos ežero, kuris 300-400 metrų pločio, tai patogu yra. Bet kai vandens 3-4 kilometrai, jau kas kita”, – lygino 15min pašnekovas.
Namude.lt portale yra ir pigių, labai kuklių, ir 10-20 kartų brangesnių, prabangių. Tačiau kodėl taip sunku rasti neapleistą, paremontuotą sodybą už prieinamą kainą? A.Boguševičius paaiškino, kad kokybiškas vidurys – geidžiamiausias ir labai paklausus: „Pigaus turto visada 5 kartus daugiau, nei yra poreikis. Perteklius sodybų, kuriose 60 metų niekas nejudinta, o naujos sodybos arba paremontuotos, kuriose pakeisti stogai, įvestas vandentiekis, kanalizacija, kainuoja brangiau ir tai yra normalu“.
Paremontuotų sodybų paklausą didina darbo jėgos deficitas
Žmonės perka tokias sodybas, kad ir brangiau, nes nereikia vargti su remontais, meistrais, o pigios darbo jėgos kaime dar didesnis deficitas, nei mieste. Kaip sako sodybų šeimininkai, jei nori paremontuoti sodybą, jau ne tik medžiagas turi vežtis iš miesto.
„Sau namus remontavausi, irgi žmonės iš Vilniaus važiavo dirbt. Pigios darbo jėgos nėra, remontas brangsta, todėl tų viduriniojo segmento sodybų, kurios kainuoja 40-60 tūkst. eurų, rinkoje mažiau. Jei anksčiau buvo galima rasti už 25 tūkst., dabar tokios kainuoja apie 45 tūkst. eurų“, – lygino A.Boguševičius.
Sodybų paežerėje, paupėje, pamiškėje madą, jo nuomone, lenkia vidutinio segmento sodybų paklausa. „Jei kažkur žmogus ranką prikišo, pablizgino, tai ir matyti. Parduodant – pliusas. Tokia sodyba greičiau nuperkama. Taip turi būti, taip ir bus“, – neabejoja 30 metų nekilnojamojo turto srityje dirbantis Namudė.lt šeimininkas.