Sodyba – ne tik poilsiui.
Galima ilgai ginčytis apie sodybos privalumus ir trūkumus. Bet, žinote, žydų patarlė teigia, kad ginčuose teisybė negimsta. „Tiesa gimsta apsvarstant“,- sako patarlė. Todėl ir ginčai didelės prasmės neturi, geriau apsvarstykime.
Padalinta širdis
Lietuva savo specifika įdomi tuo, kad mes esame vos „antra karta nuo žagrės‘. Jeigu žmogaus seneliai neturėjo nieko bendro su žemės ūkiu, negyveno kaime, toks žmogus jau gali laikyti save inteligentu. Norime to ar ne, bet per šimtmečius susiklostęs kaimietiškas gyvenimo būdas paliko kažkokius įrašus genuose. Žinoma, galima priešintis, bet tokia kova vargu ar bus sėkminga. Neseniai girdėjau paskaitą žmogaus, ilgą laiką gyvenusio kitoje šalyje. „Mano širdis padalinta, kai būnu ten, pasiilgstu Lietuvos“,- sakė pranešėjas. Panašų jausmą išgyvena ir dažnas lietuvis. Nesvarbu, kad gyvena mieste, nesvarbu, kad sąmoningai nesiekia tapti kaimo gyventoju, kažkas iš pasąmonės kužda, jog gyvenime turėtų būti kitaip. Todėl, kaip besvarstytum, beveik genetiškai įrašytas poreikis turėti savo žemės ir savo erdvę vargu ar kada paliks.
Naujieji gyventojai
Turbūt tai paaiškina, kodėl daugelį kartą kaimui rašytas nuosprendis nepasitvirtino. Taip, kaimuose vis mažiau lieka senųjų gyventojų, tačiau tai dėsninga – pasikeitusi aplinka neskatina buvusio įprasto gyvenimo būdo, kai kaime gyvenantys privalėjo laikyti gyvulius, turėti tam ikrą kiekį daržų ir t.t. Kaimas išliko, bet tapo kitoks – iš dalies gyvenimo būdas jame ima priminti JAV priemiesčius – tai tiesiog gyvenimo vieta, kur žmogus gyvena, o dirba jis nebūtinai ten, kur gyvena. Iš dalies ši pasikeitimą paskatino emigracija. Grįžę iš užsienio lietuviai ėmė taikyti tuos pačius modelius, kuriuos patyrė svetur. O kiti, kurie nebuvo išvykę, taip pat gana greitai susivokė naujoje realybėje. Taigi, kaimas jau nebeasocijuojasi su tik su bulvėmis ir karvėmis. Tai yra žmogaus gyvenimo ar poilsio vieta.
Sodyba – ir gyvenimui
Pastaroju metu vis dažniau sodybas kaime perka ne tik poilsiui. Daugėja žmonių, kurie persikelia gyventi. Visų pirma tai tie žmonės, kurie nėra „pririšti“ prie konkrečios darbo vietos arba darbą gali atlikti internetu. Sakykim, iš Vilniaus į Aukštaitiją persikėlusi jauna pora, susilaukusi pirmagimio, paskaičiavo, kad bent jau kol mama bus motinystės atostogose jiems geriau gyventi kaime, negu stumdytis miesto spūstyse. Jau praėjo metai, o paragavę gyvenimo kaime buvę mietiečiai kuria planus, kaip negrįžti į savo buvusį gyvenimą.
Kitas pavyzdys – pora su 3 vaikais apskaičiavo, kad Kaune jų gyvenimas balansuos tik ant išgyvenimo ribos ir apsisprendė. Įsigijo sodybą, vyras važinėja į darbą mieste, žmona turi savo užsiėmimų. Būtų galima dar vardinti pavyzdžius žmonių, kuriems gyvybiškai reikalinga erdvė, dažniausiai tai meno atstovai ir t.t. Visi paminėti atvejai iš naujo įpučia gyvybę seniems pastatams ir kaimams.
Panašūs procesai vyksta ir Latvijoje ir Estijoje. Sakykim, Estijoje jis turi savo ypatumų, ten iš Talino ir Tartu į kaimiškas vietoves keliasi žmonės, kurie jau yra pensijoje. Jie parduoda savo butus ir už mažesnę kainą perka namus kaime arba miesteliuose.
Ir vis dėlto – apie daržą
Kaip nekeista, persikėlę žmonės atranda iš naujo tai, kas iki šiol nebuvo įdomu. Sakykim, įsiveisia daržą ar net ima laikyti vieną kitą gyvulį. „Pardavėme butą Vilniaus senamiestyje, įsigijome sodybą, iš pradžių laikėme tik šunį, dabar turime ir ožkų, ir avių, gyvenimas tapo organiškesnis“,- džiaugiasi savo apsisprendimu pora, persikėlusi į Anykščių rajoną.
Galimybė patiems apsirūpinti maisto produktais vis dar nėra pakankamai vertinama. Ekonomistai, stebintys pasaulio tendencijas, pastebėjo, kad neišsipildė ilgalaikės prognozės, kuriose buvo numatyta, kad dauguma žmonijos ims gyventi didmiesčiuose. Kai kurie didmiesčiai net ėmė mažėti, užuot augę. Kitas dalykas – gyventojų populiacijos augimas. Tie, kurie susiruošė užkalti savo trobos langus ir kur nors išvykti, turėtų žinoti, kad bet kurią dieną situacija gali pasisukti jų naudai. Dėl gyventojų gausos prognozuojama, kad ateityje sąlyginai geriau gyvens tie, kurie turės strateginių išteklių. Ne naftos, ne geležies, o maisto – užsiauginti bulvių, kviečių ir krapų. Taigi, tai kas buvo trūkumas kaimo gyvenime greitu laiku gali virsti į didelį privalumą. Vien todėl daržo pamiršti nereikėtų.